PRISILIETIMAI
Bandau prisiminti kur ir kada viskas prasidėjo... Pirmas
prisilietimas prie dūminės buvo vaikystėje, kai bites prižiūrėjo mano bočius.
Turėjau nuostabų bočių, o jis nuostabias bites. Bitės dūzgė žemaitiškai netoli
Salantų. Ten netoliese ošė Imbarės piliakalnio ąžuolai, gurgėjo Salantas,
miškuose knibždėjo lūšiai ir arkliniai vilkai (tegul tik iš bočiaus pasakojimų,
bet mano vaizduotėje jie užėmė svarbią vietą). Kaimynystėje Orvidas stukseno
savo akmenis. Man buvo kažkur keturi metai, bet aš jau buvau užsisėjusi
kiaulpienių laukelį po sena obelimi, aš jau žinojau, kas yra laka ir kokio
saldumo yra bitės įgėlimas, kokios aštrios yra ražienos, kai eini basa, kokia
maža esu, kai einu viena kukurūzų lauku, ir koks sambrūzdis yra namie tą diena,
kai sukamas medus. Žinojau kaip traška naujutėlis celofano lakštas (dabar į jį
vyniojamos gėlės), į kurį bočius įvyniodavo, iš didžiulio kibiro atpjautą kietą
medaus gabalą, atėjusiam kaimynui. Iš bočiaus aš nesimokiau, mokėsi mano mama,
bet gavau jausmą kas tai yra, ir ką žada kieme pasklidęs dūminės kvapas.
Pirmas prisilietimas prie avilio vidaus gyvenimo įvyko jau
vėliau, mamos bityne, kuris yra netoli Platelių. Taip ir keliavau per gyvenimą
žinodama, kad ir mano kieme bus bitės. Kai atsirado kiemas, atsirado ir bitės - mama padovanojo
kelis avilius. Štai tada pirmą kartą prie rankos prisilietė bitė, skrisdama pro
šalį su savo sparneliais. Kai jau išdrįsau ateiti, prie savo bičių savame bityne, be pirštinių.
Dabar mūsų šeimos
bitės dūzgia netoli Senųjų Trakų. Ant vyro senelio žemės pasistatėme namelį. Ir
vėl prisilietėme prie labai įdomių vietų. Netoliese Vytauto Didžiojo gimtinė, ir tų laikų karžygių kapai. Mūsų vaikai jau prisilietė prie kirvelio,
rasto senajame kapinyne (dabar jį galima pamatyti atnaujintoje Vilniaus
Gedimino pilies bokšto ekspozicijoje). Vaikai žino, kokie švelnūs laukiniai
dobilai, kai bėgioji per juos basomis, kas būna, kai eini vėjo pakraščiu, kur
kieme auga šventoji kiaulpienė, kurios vaikai neleidžia nupjauti. Ir kaip
būriuojasi bei klykia išskrendančios gervės. Koks jausmas apima, kai grįžti iš
mokyklos apsnigtu puriu miško takeliu, kuriuo dar niekas niekas nėjo.
Šuo metu bityne vienas avilys priklauso sūnui. Jį gavo
būdamas aštuonerių. Mano mama (baba) jam padovanojo atakiavimo šakutę, o vyro
tėtis (bočius) savo kaltą su kuriuo bitininkavo daugelį metų. Štai taip susitiko
dvi upės – dvi bitininkų šeimos. Ką veika tranai rudenį, sūnus jau žino, kad
bitės niekada nemiega - irgi. Ką reiškia stovėti bičių debesėlyje taip pat žino.
Dabar linkiu jam patirti tą švelnų šilkinį bitės sparnelių prisilietimą prie
nuogos rankos šiltą vasaros dieną...
Alma Kasperavičienė
