KOSMETIKOS GAMYBOS PRINCIPAI

Nors metinis saulės kiekis Lietuvoje nedidelis, vietiniai augalai per kartų kartas prisitaikė prie esamų sąlygų ir sugeba sukaupti nemažą kiekį veikliųjų medžiagų, gliukozės, aliejų ir ląstelienos. Bičių suneštos gėrybės taip pat pasižymi koncentruotumu. Ir galiausiai mūsų kūnai per kartų kartas taip pat prisitaikė paimti iš šių gėrybių daugiausia naudos. Lieka vienintelė užduotis – netrukdyti tai įsisavinti. Žinant, kad perdirbant visos natūralios žaliavos praranda didžiąją dalį savo savybių, laikomasi principo kiek galima mažiau keisti žaliavas. Tai pasiekiama gamybos procese naudojant tradicinę receptūrą ir taikant itin žemas apdirbimo temperatūras.

Bitynas KUPA augalų ir bičių produktų gaminiuose nenaudoja jokių papildomų dažų, kvapiklių, konservantų, parabenų, lakų, antioksidantų ir sintetinių vitaminų.

LIETUVIŠKOS TRADICIJOS TĄSA

Tai, ką dabar vadiname kosmetika, mūsų krašte buvo žinoma nuo seniausių laikų. Tepalai, mišiniai, ištraukos, kremai ir kiti gaminiai buvo įprasti, bet kuriuose namuose. Skirtumas nuo šiuolaikinės kosmetikos yra tas, kad tada medžiagos buvo visiškai natūralios, be papildomų priemaišų. Gaminiai nebuvo dažomi, nebent jų sudedamos dalys natūraliai turėjo dažančiųjų medžiagų. Nebuvo nenatūralių konservantų - tik druska, spiritas arba… krienas. Antioksidantai irgi buvo tik natūralūs – pavyzdžiui aliejuje esantis vitaminas E.

Būtent tokią natūralios sudėties tradicinę kosmetiką gamina bitynas KUPA. Didžiąją dalį savo gaminių receptų KUPOS bitininkai tiesiogiai paveldėjo iš savo tėvų ir senelių. Laikantis tradicinės receptūros, gaminiuose odai nenaudojami jokie šiuolaikinės chemijos pramonės patobulinimai.

Tai bičių vaško ir aliejų pagrindu sukurti mišiniai, skirti rankų, veido ir viso kūno odos priežiūrai. Pagrindinis šių mišinių komponentas - vaškas.  Jo sudėtyje be grynojo vaško, yra ir kitų bioaktyvių odai naudingų medžiagų – medaus, žiedadulkių, propolio, vitaminų, specifinių rūgščių, sterolių. Vaškas pasižymi trejopu poveikiu odai – ją saugo, gydo ir minkština. Jis sukuria apsauginę plėvelę nesutrikdydamas odos kvėpavimo. Veiksmingai mechaniškai saugo odą nuo visko, kas ją sendina – nuo kenksmingų išorės veiksnių – karščio, sauso oro, šalčio, teršalų, UV. Dėl didelio karotino ir karotinoidų kiekio jame, bičių vaškas pasižymi priešuždegiminėmis, antibakterinėmis ir antivirusinėmis savybėmis, todėl gali būti naudojamas smulkių odos bei gleivinės sudirgimų ir pažeidimų priežiūrai. Sumaišytas su nerafinuotais aliejais, bičių vaškas veikia kaip odos minkštiklis ir drėkiklis. Vaške esantis vitaminas A drėkina odą, bei regeneruoja ląsteles. Bičių vaško antiseptinės savybės saugo ir patį kremą, todėl jam nereikia papildomų konservantų. 

ĮSIGYTI

LŪPŲ BALZAMAI

Šaltuoju metų laiku sausėjančių, šerpetojančių ir skilinėjančių lūpų priežiūros balzamų pagrindas - nerafinuoti šalto spaudimo augaliniai aliejai, kurie įsiskverbia į giliausius odos sluoksnius. Kiekvienas augalinis aliejus skirtingai veikia lūpas, tačiau visi jie pirmiausia jas drėkina. Kas gi drėkina, jeigu aliejuose beveik nėra vandens? Riebiosios rūgštys ir vitaminai. Kanapių, šaltalankių ir sibirinės pušies aliejai papildo jautrių lūpų odą biologiškai aktyviom medžiagom – oleino, fenolio ir linolio rūgštimis. Be drėkinimo, aliejai maitina lūpas vitaminais A, E, D, K1. Visos šios sudedamos dalys veikia ir kaip antioksidantai – lengvina laisvųjų radikalų pasišalinimą iš organizmo. Kadangi lūpos priklauso burnos gleivinei, viskas kas ant jų patenka gali patekti ir į žmogaus vidų. Dėka to, kad daugelis augalinių aliejų turi flavanoidų, kelias bakterijoms ir kitiems įsibrovėliams yra užkertamas jau lūpų zonoje. Šaltuoju metų laiku nuo išsausėjimo ir UV labiausiai lūpas saugo bičių vaškas, todėl nedidelis jo kiekis dedamas ir į balzamus. Jis palengvina pažeistų lūpų epitelio atsistatymą, saugo nuo išorės veiksnių poveikio.  

MEDUS PIRČIAI

Medus nėra vien smalyžiavimui. Senovės egiptiečiai, graikai, indai ir persai medų naudojo sveikatos stiprinimui ir kūno priežiūrai. Jau tais senais laikais buvo pastebėtas teigiamas medaus poveikis odai. Kadangi geriausios medaus savybės atsiskleidžia aukštoje temperatūroje, jis gausiai naudotas Konstantinopolio ir Romos termose.

Žinios apie Lietuvos didikų pirtyse naudotą medų ateina iš XIII amžiaus kronikų. Kunigaikščiai Algirdas, Traidenis ir Kęstutis pagarsėję ne tik savo karo žygiais, bet ir pirties meno išmanymu. O Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila ne vieną dvariškį yra šiurpinęs vantų ir medaus derinio naudojimu.

Medus turtingas vitaminais, mineralinėm medžiagom ir amino rūgštimis, būtinomis odos grožiui ir sveikatai. Jis reguliuoja ir ilgai palaiko odos drėgmės balansą, traukdamas drėgmę iš oro. Medui tirpstant aukštoje temperatūroje, jo sudedamosios dalys pradeda sąveikauti tarpusavyje, sudarydamos vandenilio peroksidą. Taip gaunamas natūralus odos antiseptikas ir dezinfekatorius.

ĮSIGYTI

HIDROLATAI

Hidrolatai tai augalų vandenys gaunami distiliavimo būdu. Distiliavimo metu vanduo pereina per augalus, virsta garais, atvėsta ir vėl virsta vandeniu, tik jau praturtintu įvairiomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, kurių turi augalas. Tai hidrofilinės (tirpstančios vandenyje) ir hidrofobinės (atstumiančios vandenį) medžiagos. Netirpios vandenyje medžiagos yra augalo eteriniai aliejai, tiesa - jų yra labai maža koncentracija, todėl hidrolatai veikia labai švelniai. Hidrolato jėga ir yra subtilume.

Hidrolatai tinka visai šeimai - tiek vaikams, tiek suaugusiems vyrams ir moterims, tiek... augintiniams! Hidrolatų panaudojimas labai platus: purškiant ant odos jie puikiai drėkina, tonizuoja ir gaivina (prieš kremą, po skutimosi, norit nuraminti vabzdžių sugeltą odą). Juos galima garinti aromatinėse lempose, naudoti pirtyje, apipurkšti patalynę, pagalves, pilti į voneles. Jais galima paskaninti gėrimą. Hidrolatus naudoti lengva, jie puikiai susigeria ir lengvai įsisavinami. Kviečiame išbandyti lietuviškų augalų galias ir susirasti savo mėgstamus hidrolatus.